Regioniniai Lietuvos kultūros skirtumai atspindi sudėtingą valstybės istoriją: jau nuo XIII a. dabartinėje šalies teritorijoje yra  istoriškai susiformavusios penkios etnografinės sritys arba regionai: Aukštaitija, Žemaitija,  Dzūkija arba Dainava, Sūduva arba Suvalkija ir Mažoji Lietuva. Šie etnografiniai regionai ir šiandien skiriasi savitomis kalbos tarmėmis, kai kuriais gyvensenos, elgsenos bruožais, o iki XIX a. pabaigos - XX a. pradžios ryškiai skyrėsi apranga bei sodybų ir kaimų stiliais.

Lietuva pagrįstai didžiuojasi neišsemiamais folkloro klodais: įvairiaspalviais rūbais, vingriausiomis dainomis, pasakų ir sakmių gausybe, tarmių skambumu ir kalbos žodingumu, o senąjį  palikimą puoselėja etnografiniai ir folkloriniai ansambliai, kluono teatrai. Pastaraisiais metais vis labiau atgyja ir tradiciniai etnoregionų amatai bei  kulinarinis paveldas. Liaudies amatų mugės ar gyvosios amatų dienos – daugelio švenčių palydovai.