Sartų

Sartų regioninis parkas įsteigtas 1992 metais, jo tikslas – išsaugoti unikalioje dubaklonių sankirtoje susiformavusį Sartų ežero kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Didžioji teritorijos dalis iki parko įsteigimo jau buvo saugoma nuo 1960 m. ir priklausė Dustų kraštovaizdžio draustiniui. Parko plotas – 12547 ha. Tai gana atokiai nuo didžiųjų miestų, Rokiškio ir Zarasų rajonų sandūroje esanti teritorija. 65 % regioninio parko ploto užima devyni draustiniai ir viena sgamtinis rezervatas. Trys dideli miškų masyvai sudaro 29 % viso regioninio parko ploto, 17 % - 32 ežerai.

 

 

Rekreaciniu bei hidrografiniu požiūriu ypač vertingas Sartų ežeras primenantis šakotą medį, kurio kamienas 12,7 km ištįsęs šiaurės-pietų kryptimi, o nuo jo į abi puses linksta šakos ir nuo jų ,,nutrūkę” ežerai - Zalvė, Zaduojys. Sartų ežero šakos dar vadinamos rinomis. Bendras šakų ilgis net 30 km. Išskiriamos šešios šakos turi vardus: Dusetos, Bradesos (Zalvos), Pasartės, Kriaunakumpio (Lašės), Audrakampio (Aldrakumpio, Ragavos), Kalbutiškių. Į Audrakumpį įteka Audra, į Kriaunakumpį – Kriaunos upė. Siauriausioje vietoje Kriaunakumpį ir Audrakumpį skiria vos 400 m. ilgio papelkėjusi slėsnuma, nuo seno vadinama Pervalka. Pavasariop ją neretai užlieja vanduo ir Sartų ežere atsiranda didžiulė (beveik 6 km2) sala. Kalbutiškių šaka prateka didžiausia ir ilgiausia šiaurės rytų aukštaičių upė – Šventoji. Bradesių įlankos krantuose dunkso trys piliakalniai: Bradesių “Tiltelio miško” Velikušių “Sala” ir Velikuškių II piliaklnis. Sartai - penktas pagal dydį ežeras Lietuvoje (1337 ha). Didžiausios ežero daubos bei stačiausi krantai yra šiaurinėje Sartų dalyje. Krantai čia kyla iki 30 m. aukščio, o giliausia vieta siekia 22 m. Didžiausias ežero plotis - 950 m., vidutinis - 500 m. Kranto linija vingiuoja beveik 80 km. Ežere yra 7 salos. Didžiausia sala yra 6,5 ha. ploto ir vadinama Didžiąja sala. Antra pagal dydį - Dumblynės sala, nuo seno yra gyvenama. Archeologai ją įvardija kaip kelių laikotarpių archeologijos paminklą (neolito pabaigos - žalvario a. pradžios ir I-o tūkstantmečio pirmosios pusės gyvenvietės), o vietinių gyventojų saloje rastą lobį datuoja X-XIIa. Ši sala gyvenama ir šiandien.

 

 

Mėgstantiems prie ežerų ilsėtis aktyviai, tikrai patiks klaidus ir šakotas Sartų ežeras. Plaukiantiems baidarėmis, žvejams Sartai tikrai nepasirodys per maži. Ieškantys ramaus poilsio gali prisiglausti kaimo turizmo sodybose, stovyklavietėse. Gamtos mylėtojų laukia Jaskoniškių miške ir Dusetų girioje įrengti pažintinis takai. Ekskursijas po regioninį parką mielai praveda regioninio parko darbuotojai. Lankytojų parko teritorijoje netrūksta ir žiemą. Kiekvienais metais, pirmąjį vasario šeštadienį, Dusetos atgyja nuo šventinio šurmulio – tūkstančiai žiūrovų atvyksta į tradicines ristūnų žirgų lenktynes. Žirgų lenktynių tradicija Dusetose gyvuoja daugiau kaip 200 metų ir yra neatsiejama šio krašto istorijos dalis. Manoma, jos čia vyksta jau nuo 1865 m., o nuo 1905 m. jos tapo tradicinėmis, 1955 m. paskelbtos respublikinėms.

 

Kultūriniu požiūriu Sartų regioninio parko teritorijoje vertinga vakarinių ir rytinių aukštaičių etnokultūros sandūra. Sartų ežeras atskiria geresnėse žemėse gyvenančius aukštaičius - rokiškėnus nuo rytinių, priemolio - smėlio stipriai kalvotose žemėse gyvenančių, aukštaičių - zarasiškių. Ypač vertinga piliakalnių grandinė, esanti rytinėje regioninio parko dalyje, pažyminti pagrindinės Sėlių aukštumos keteros vakarinę ribą. Vertingi Dusetų, Užtiltės, ir Antazavės paežerių kaimai, savita archaiška žemėnaudų struktūra, vienkieminio kaimo kraštovaizdžio kompleksai bei jų įvairovė (ryškūs skirtumai tarp paežerių ir kalvoto, dauboto, miškingo vienkieminio kraštovaizdžio).