Marijampolė (47,7 tūkst. gyv.) laikoma Suvalkijos (Sūduvos) - Lietuvos Užnemunės etninio regiono sostine. Prie Šešupės upės įsikūręs miestas išaugo iš Pašešupio kaimo, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1667 m. XVIII a. bažnytkaimis išaugo į prekybinį Starapolės miestelį. Pastačius vienuolyną, miestelis pavadintas Marijampole. 1792 m. vasario 23 d. Marijampolei suteikta Magdeburgo savivaldos teisių privilegija ir Marijampolė realiai tapo miestu bei svarbiu prekybiniu Užnemunės centru.
XIX a. pabaigoje Marijampolė tampa Tautinio judėjimo ir Užnemunės švietimo centru.
Lietuvos nepriklausomybės atgimimą žadino J.Basanavičius, V.Kudirka, K.Grinius ir kiti žymūs žmonės; knygnešiai platino carinės valdžios draudžiamą lietuvišką spaudą. Lietuvai 1918 m. tapus nepriklausoma valstybe, prasidėjo intensyvi miesto plėtra. Nors II Pasaulinio karo metais miestas labai nukentėjo - vokiečiai 1941 m. sunaikino žydų bendruomenę, sovietai daug miestiečių ištrėmė į Sibirą, o miestą pervadino Kapsuko vardu, - tačiau gražiausi statiniai išliko. Gausų architektūrinį paveldą sudaro klasicistinio ir istorizmo stiliaus įvairių tikėjimų šventovės, tarpukario laikotarpiu pastatytos švietimo įstaigos, geležinkelio stotis ir kiti statiniai.
Antrąkart atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, miestas susigrąžino ir Marijampolės vardą. Mieste gyvenusiems žymiems valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjams - kalbininkui J.Jablonskiui, rašytojui V.Mykolaičiui-Putinui bei kitiems pastatyti paminklai. Gyventojus ir miesto svečius augalijos įvairove ir gražiai sutvarkytomis erdvėmis žavi Vytauto Didžiojo, Poezijos, Pašešupio (Šešupės upės slėnyje) bei Marijampolės marių parkai. Miesto apylinkėse ir apskrityje yra keli piliakalniai ir daug kitų istorinių vietų, o Vištyčio RP – populiari poilsio vieta.
Žiūrėti prezentaciją
