Pažvelgus į Lietuvos žemėlapio kontūrą, akis kaipmat užkliūva už nedidelio žemės kyšulėlio pietrytiniame šalies pakraštyje, įsiterpusio Baltarusijon. Tai Dieveniškės. Gražiose apylinkėse, kur kalveles keičia platūs kloniai, kur ošia mėlyni pušynai, vinguriuoja sraunioji Gauja, gyvena paprasti ir nuoširdūs žmonės. Skambios jų dainos, gražūs ir prasmingi darbai.
Dėl unikalaus ir įdomaus krašto etnokultūrinio palikimo Dieveniškių apylinkės paskelbtos istoriniu regioniniu parku. Kultūriniu požiūriu vertingos čia esančios baltiškosios, dzūkiškosios ir aukštaitiškosios etnokultūros liekanos, civilizacijos mažai paliestas kraštovaizdis su unikaliu, tik šiam kraštui būdingu kaimų išsidestimu, gatviniais kaimais su etnografinėmis sodybomis, gausiais archeologiniais objektais.
Nors regioninio parko teritorija pietiniame Ašmenos aukštumos šlaite, kurį sudaro keli kalvagūbrių atragiai ir aukščiausia parko vieta siekia net 262,6 m virš jūros lygio, aukščio čia nepajausite dėl mažos reljefo skaidos - čia skirtingai nei kita Lietuvos dalis, yra senojo apledėjimo suformuotas, tirpsmo vandenų ir erozijos nuglūdintas reljefas. Nėra čia natūralių ežerų, giliai požeminis vanduo, todėl gyvenvietės - daugiausiai gatviniai kaimai - aptūpę upių ir upelių negilius slėnius - Dailidės, Rimašiai, Poškonys, Dieveniškės, Pagaujėnai prie Gaujos, Kalviai, Žižmai prie Berželio.
Labai įdomus ir savotiškas stambiai kalvotoje vietovėje susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis su 13 gatvinių kaimų, sudarančių tris aiškias grupes ( 1 grupė - Kaziuliai, Skraičionys, Bėčionys; 2 grupė - Stalgonys, Pupiškės, Rimašiai; 3 grupė - Grybiškės, Didžiuliai, Lastaučikai, Poškonys, Padvarės, Siaurimai, Šiudainys). Išskirtinė yra ir šių kaimų žemėvaldos struktūra. Tačiau patys unikaliausi ir savičiausi yra paminkliniai gatviniai Poškonių, Žižmų ir Rimašių kaimai, su 19 a. pabaigos - 20 a. pradžios sodybomis. Būtent dėl jų ir verta atvykti į Dieveniškių istorinį regioninį parką.
Pagrindinis informacijos, gido paslaugų teikėjas - parko direkcija. Čia gausite ir informaciją, kur ir kaip poilsiauti, parko darbuotojai pabus Jūsų gidais.
Kaimų kraštovaizdį suformavo valakų reformą, vykusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIa., Žygimanto Augusto laikais. Nuo tada pradėjo kurtis gatviniai kaimai. Valstiečiai statėsi sodybas prie kelių, kurie virsdavo kaimo gatvėmis. Formuojantis gatviniams kaimams, sodybos išdėstomos abipus gatvės, trobesiai buvo statomi statmenai į gatvę. Kartais namai ir klėtis buvo vienoje gatvės pusėje, tvartai ir kluonai - kitoje. Laikui bėgant, šeimos
nariams dalijantis žemę sodybų išplanavimas keitėsi, dėl to siaurėjo žemės rėžiai. Iš architektūros paminklo statusą turinčių kaimo gyvenviečių gausiausia yra gatvinių kaimaviečių grupė. Dieveniškių apylinkės- ištisai gatvinių kaimų kraštas. Kaimai išsidėstę ne ritmiškai, o paskiromis grupėmis. Neilgoje juostoje Gaujos upės slėnyje ir kalvotose vietovėse tarp Poškonių ir Dieveniškių išsidėstę net trylika gatvinių kaimų. Gatvinių kaimų sodybos tankiai sustatytos, pastatai mediniai, vienaaukščiai, dvišlaičiais stogais. Stogai dengti šiaudais, medinėmis lentelėmis, o vėliau šiferiu. Didumu ir masyvumu išsiskiria kluonai. Etnografiniai kaimai, esantys Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje yra lietuvių liaudies architektūros palikimas, apimantis liaudies statybines tradicijas, susijęs su valstiečiu buitimi, tautodaile, tradicijomis.
Dieveniškių kraštas išsaugojo daugelį senųjų tradicijų. Šis nuošalus Lietuvos kampelis traukė ir viliojo kalbininkus, etnografus, kraštotyrininkus. Jų čia išminti takeliai, užrašyta daug dainų, pasakojimų, aprašyta darbų, įrankių, audinių, drabužių.
Audimas - viena iš tų išsaugotų ir dar vis gyvų tradicijų. Darbščiomis, nagingomis ir sumaniomis audėjomis garsėjo daugelis šios apylinkės kaimų. Mergaitės nuo mažų dienų pradėdavo austi juosteles, pinti skarinių pinikus, vėliau jau paūgėję verpti ir austi, kad spėtų iki vestuvių prikrauti skrynias baltų drobių, languotų „placenkų“, „milų“ rietimus. Per vestuves nuotaka savo austais stuomenimis, rankšluosčiais apdovanodavo tėvus, gimines. Net mažiausius vaikus pradžiugindavo marga juostele, o kabindama juostas pirkios gerajame kampe ar ant šulinio rentinio tarsi stengėsi palenkti savo pusėn gerąsias namų dvasias. Iš kraičių gausumo, audinių puikumo, jų raštų vingrumo buvo sprendžiama apie merginos darbštumą ir skonį.
Dieveniškių apylinkių audiniai labai įvairūs. Vieni skirti kasdieniniam vartojimui, kiti turi daugiau puošybinę paskirtį. Atsižvelgiant į audinių paskirtį, moterys parinkdavo audimui naudojamas medžiagas, techniką, spalvinius derinius raštus ir jų proporcijas. Ekonominė šio krašto padėtis lėmė, kad daugiausia buvo lininių, pakulinių audinių. Audimui naudojo medvilnę, vilnones gijas, o paskutiniu metu ir sintetinius verpalus. Dieveniškių apylinkėse iki XX a. vidurio dauguma dabinosi namie austais drabužiais, iki 6-7 dešimtmečių dar audė milus, sijonų audinius, staltieses, paklodes, languotas pakulines lovatieses. O „dimines“ ar įmantriais raštais išmargintas rinktines lovatieses bei puikiausius rankšluosčius dar ir šiais laikais audžia darbščios šių apylinkių audėjos. Dieveniškių regioninio parko kaimuose dar daug yra išlikusių senųjų audinių perliukų. Išsaugoti margose kraičių skryniose ir perduodami iš kartos į kartą, jie nusipelno ypatingos pagarbos ir dėmesio. Direkcijos lankytojų centre yra sukurta puiki, išsamiai su krašto kultūra ir verslais supažindinanti muziejinė ekspozicija, turinti gausią audinių kolekciją.
Dieveniškių miestelis vertingas kaip urbanistinis paminklas - miestelio planinė erdvinė struktūra su keturkampe aikšte ir į ją vedantys 5 istoriniai keliai, Dieveniškes jungiantys su Vilniumi, Ašmena, Trobomis (Subatninkais), Geranainimis, Šalčininkais ( per Varenavą), taip pat architektūriniu požiūriu vertinga, 18 amžiaus pabaigoje statyta bažnyčia bei 20 a. pradžios varpine ir vartais. 400 metų dramatiškos istorijos klodus saugo Norviliškių vienuolynas - įdomus 17 a. pradžios renesansinės gynybinės architektūros kompleksas. Norviliškių vienuolynas spalvingai atstovauja mūsų Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės turtingą praeitį. Išskirtinis ir parko reljefas. Didžiąją Lietuvos dalį (75,68%) dengia paskutinio - Vėlyvojo Nemuno ledynmečio nuogulos. Priešpaskutinio - Medininkų apledėjimo reljefas užima tik 2,24 % šalies teritorijos. Seniausias reljefas plyti pietrytinėje šalies dalyje ir jį sudaro Lydos plynaukštė, Ašmenos ir Medininkų aukštumos bei Buivydžių kalvynas. Lietuvos teritorijoje didžiausią plotą užima Medininkų aukštuma, kurioje randasi ir aukščiausia šalies vieta -Aukštasis kalnas. Nuo Medininkų aukštumos kamieno (ledoskyros sąramų) pietų kryptimi nutįsta stambūs kalvagūbriai, palaipsniui žemėjantys Lydos plynaukštės link. Aukštumos pietryčių - pietų pusėje išskiriami 6 tokie kalvagurbių ruožai. Viename jų ir randosi Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorija. Nors parko teritorijoje yra tik 1 piliakalnis - Bėčionių, pilkapių gausa negali pasigirti nei vienas kitas šalies parkas. Stakų pilkapynas apima 42 pilkapius, Poškonių pilkapyne yra 22 m skersmens ir 1,8 aukščio pilkapis, vertingi ir Didžiulių, Senųjų Miežionių bei kiti pilkapynai. Dažnai turistų lankomi ir legendomis apipinti mitologiniai akmenys Jankelis ir Jankeliukas, Mokas ir Užkeikta svodba.
Gauja - didžiausia ir vertingiausia parko upė, prie kurios ir didžioji dalis gamtinių vertybių. Gaujos upė yra dešinysis Nemuno intakas. Jos ilgis 94 km. Lietuvoje upė teka 30 km. Visas Gaujos baseino plotas - 1677 km2, o Lietuvoje baseinas apima apie 200 km2. Gaujos ištakos yra apie 10 km į šiaurės rytus nuo Šalčininkų. Gauja beveik visą laiką teka į pietryčius. Didžiausi jos intakai yra Žižma (dešinysis) ir Kleva (kairysis). Vidutinis metinis upės vandens debitas prie sienos su Baltarusija - 1,6 m3/s. Gaujos upės slėnyje prie Kalvių kaimo įrengtas ir vienas geriausių šalyje mokomųjų takų, nusidriekęs 1,7 km . Vertingas ir įdomus parko gamtos paveldas. Savo grožių ir didingumų išsiskiria Grybiškių ąžuolas. Ąžuolo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Prie Grybiškių ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, kepuraitės skersmuo 49 cm. Baravyką surado Grybiškių kaimo gyventojas Jonas Kuklys 1971 metais. Pagal apytikrius paskaičiavimus Grybiškių ąžuolui apie 1000 metų.
Parke pakankamai gera informacinių ženklų ir rodyklių sistema nuves jus prie reikiamo objekto. Parke nužymėti po
2 turistinius maršrutus dviratininkams, pėstiesiems ir automobilistams. Tik neužmirškite pasiimti paso - greta
Lietuvos valstybės siena.
Žiūrėti prezentaciją
