Aukštadvario

Aukštadvario regioninis parkas įkurtas 1992 m. Aukštadvario kraštovaizdžio draustinio pagrindu, išsaugoti vertingą Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti, racionaliai naudoti. Parkas yra pietrytinėje Lietuvos dalyje, 40 km nuo Vilniaus, pagal administracinį suskirstymą priklauso Vilniaus ir Kauno apskritims, Trakų, Kaišiadorių, Prienų rajonų savivaldybėms. Rytų-vakarų kryptimi parką kerta magistralinis kelias Vilnius-Marijampolė.

 

Parko plotas 17032 ha. Tai labai vaizdinga ir išraiškinga vietovė, kurios paviršius siekia didžiausią reljefo įvairovę Lietuvoje. Tai kalvos, gūbriai, kalvagūbriai, daubos, kalvatrakiai, lobai, terasos, raguvos, kurios  jungiasi į didesnius reljefo darinius: masyvus, duburius, klonius, paryškintus upėmis, upeliais, įvairiame aukštyje tyvuliuojančiais ežerais, pelkutėmis, šaltiniais. Per parko vidurį rytų – vakarų kryptimi teritoriją į Onuškio ir Gedanonių masyvus perskiria klonis, kuriuo teka Verknės ir Strėvos upės. Aukštupyje, tekėdamos į priešingas puses, jos sujungia daugelį ežerų ir ežerėlių.

 

Ši Lietuvos dalis, esanti 250 km. nuo Baltijos jūros, iškilusi 83 -  257 m. aukčiau jos lygio turi kontinentinio klimato bruožų. Išraiškingas reljefas, skaitlingi vandens telkiniai ir miškai sąlygoja didesnę mikroklimato įvairovę. Vaizdingi, mažai žmogaus pakeisti kraštovaizdžiai, gamtos ir kultūros vertybių gausa nuo seno traukia  keliautojus ir turistus. 

 

Parke gyvena apie 2500 gyventojų. Mažai derlingos žemės, kalvos lėmė jog čia nuo seno vyravo smulkūs ūkeliai, beveik nebuvo stambių dvarų. Žmones čia gali geriau maitinti ne laukų derliai, o šių apylinkių grožis, jų panaudojimas turizmui.

 

Aukštadvario regioniniame parke išskirta konservacinio (10551 ha), ekologinės apsaugos (3933 ha), rekreacinio (1474 ha), ūkinio (693 ha) prioriteto ir gyvenamosios paskirties (225 ha) zonos. Konservacinio prioriteto zonoje yra Mergiškių gamtinis rezervatas, Antakmenių, Tabaliukų, Verniejaus, Strėvos ištakų hidrografiniai, Spindžiaus, Verknės, Verknės aukštupio, Vilkokšnio, Saloviškių, Mergiškių kraštovaizdžio, Verknės botaninis– zoologinis, Mošos archeologinis, Aukštadvario urbanistinis draustiniai.

 

Paskutinio apledėjimo ledynas ir jo tirpsmo vandenys maždaug prieš 18000 metų suformavo kalvotą ežeringą Aukštadvario regioninio parko teritorijos reljefą. Galinės morenos buvo sustumtos į įvairaus aukščio ir formos kalvas, tarp kurių susidarė giliai įrėžtos rinos, upės, dubakloniniai ežerai. Absoliutiniai aukščiai čia svyruoja nuo 83,4 m (Vydžionių apylinkėse) iki 257,4 m (Gedanonių kalva).

 

Atsitraukdami ledynai paliko aukštumą ir įvairius geologinius darinius: Vaitkūnų keiminę terasą, didžiausią duobę Lietuvoje, vadinamą Velnio duobe, Antaveršio duobę, Strėvos įgriuvą, Amerikos lobą, aukščiausią Dzūkų aukštumos Gedanonių kalvą, Vilkokšnio ežero terasas, iš Skandinavijos, Baltijos jūros dugno ledyno atridentus Ustronės riedulyno, Mergiškių, Žaliosios alko, Nikronių akmenis. Ledyno tirpsmo vandenys pietinėje ir pietrytinėje parko dalyje suformavo lygumą, kurioje telkšo didžiausias parke Vilkokšnio ežeras, giliausias Verniejaus ežeras, iš ežerų vėrinio ištrūkusi vingiuoja sraunioji Verknės upė.

 

Aukštadvario aukštuma yra aukščiausia Dzūkijos aukštumos dalis. Apylinkėse priskaičiuojama per 250 kalvų. Įdomus reto grožio kalvynas skendi miškuose. Slėniuose vingiuoja upės ir upeliai, kuriuo keliu besuktum-spindi ežerų akys. Įvairios formos ir aukščio kalvos, Strėvos ir Verknės aukštupiai su giliais slėniais ir sudėtingu rinų raizginiu, kuriame telkšo daugybė ežerų, pelkės, įvairaus amžiaus ir rūšinės sudėties miškai sukuria įspūdingą, savitą, akiai patrauklų kraštovaizdį.

 

Didelė Aukštadvario krašto floros vertė žinoma jau seniai. Šiuo metu Aukštadvario regioniniame parke aprašytos 764 aukštesniųjų augalų rūšys, iš jų 54 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, 14 rūšių maurabraginių dumblių, 173 rūšys samanų. Didelį augalijos rūšių skaičių lemia didelė biotipų įvairovė. Eglynuose su ąžuolais, skroblais, liepomis puikuojasi reti augalai. Didelė grybų ir kerpių įvairovė. Dvi teritorijos įsteigtos retoms vabzdžių rūšims išsaugoti.

Natūrali gamta, biotipų įvairovė, suteikia prieglobstį įvairiausioms gyvūnų rūšims. Parko teritorijoje aptiktos 165 paukščių rūšys, iš jų 37 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

 

Miškai užima apie 51,1 ℅ parko teritorijos, pasiskirstę 100-1700 ha dydžio masyvais. Kraštovaizdį paįvairina ant kalvų ir šlaitų žaliuojančios giraitės, gojeliai, pavieniai medžiai. Miškai įvairūs rūšine sudėtimi, amžiumi, medynų išsidėstymu, daugiausiai pušynų, kiek mažiau eglynų, yra beržynų, ąžuolynų, skroblynų, juodalksnynų ir kitokių medynų. Ypatingai vertingi reliktiniai senovės Lietuvos medynai-plačialapiai skrobliniai liepynai, saugomi Mergiškių gamtiniame rezervate. Skrebio ir Mergiškių miškuose skroblynams išsaugoti įsteigtos Natura 2000 teritorijos.

 

Parkas puikuojasi skaidriais, švariais ežerais, kurie užima beveik 9℅ teritorijos. Priskaičiuota apie 90 įvairaus dydžio, gylio, formos ir kilmės ežerų. Upes ir ežerus maitina lediniai šaltiniai.

 

Lankymo požiūriu parkas yra patogioje geografinėje padėtyje. Išraizgytais keliais ir keliukais nesunkiai pasiekiami vertingiausi gamtos ir kultūros paveldo objektai, miškai ir ežerai. Per parką vinguriuoja ,,Eurovelo“ trasų sistemos koridorius, ,,Rytų Europos takas“, keturių sostinių dviračių žiedo atkarpa. Parko turistinio naudojimo koncepcija teikia prioritetą trijų pažintinio turizmo rūšių sistemos formavimui-autoturizmui, pėsčiųjų-dviračių ir vandens turizmui. Organizuotam pagrindinių vertybių lankymui yra sudaryti 5 pažintiniai maršrutai pėstiesiems ir dviratininkams. Šios trasos žiemos sezono metu gali būti panaudojamos slidžių turizmui. Šiuo metu parke populiariausias tranzitinis autoturizmas. Poilsiui parke yra įrengtos dvi stovyklavietės, šešios poilsiavietės ir trys atokvėpio vietos. Vis didesnę reikšmę turi sparčiai besiplečiantis agroturizmas. Šiuo metu yra 15 kaimo turizmo sodybų, 3 poilsio bazės. Gana geros sąlygos plėtoti vandens turizmą. Įmanomos trasos plaukti tiek Verkne, tiek Strėva. 

 

Siekiant tinkamai saugoti bei tvarkyti vertingiausiais teritorijas, pritaikyti jas lankymui, visuomenės poreikiams nuo 2005 m. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pradėjo įgyvendinti ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamo projekto ,,Saugomų teritorijų tvarkymas ir priežiūra“ veiklas.

 

Parke numatyta įrengti lankytojų centrą, rekonstruojant buvusios vidurinės mokyklos pastatą į lankytojų centrą. Jo pirmame aukšte bus įrengtos ekspozicijų ir konferencijų salės, antrame - administracinės Aukštadvario regioninio parko direkcijos patalpos. Pagrindinis jo įkūrimo tikslas: sureguliuoti lankytojų srautus taip, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos lankymui, pažintinio ir kaimo turizmo, aptarnavimo, paslaugų sferos plėtrai, nedarant žalos gamtinei aplinkai, kraštovaizdžiui ir saugomų teritorijų būklės pagerinimui. Numatyta rekonstrukcijos darbus atlikti iki 2007 m. birželio 1 dienos. Iš projekto lėšų numatytas ir lankytojų centro teritorijos tvarkymas.

 

Parko infrastruktūrai gerinti, įgyvendinta projekto ,,Saugomų teritorijų tvarkymas ir priežiūra“ veikla-informacinės sistemos ir minimalios rekreacinės įrangos sukūrimas Aukštadvario regioninio parko lankytojams. Projektuojant vadovautasi pažintinių trasų įrengimo principu-žymiausių gamtinių ir kultūrinių objektų apjungimu bei tų objektų parengimu lankymui. Tikslas-susipažinti su parko vertybėmis, Aukštadvario kalvyno kraštovaizdžiu, tradicine regiono architektūra, krašto istorija, vertingomis floros ir faunos buveinėmis. Pastatytos  nukreipiančios rodyklės su atstumų nuorodomis prie pagrindinių sankryžų, informaciniai ženklai. Nustatytose vietose įrengti informaciniai stendai, atokvėpio aikštelės su lauko baldais (stalais, suolais, pavėsinėmis, šiukšliaduobėmis, dviračių stovais).

 

42 km trasa vedama prisitaikant prie esamų lauko kelių tinklo. Joje stebimas tolygus objektų išsidėstymas: Aukštadvario miestelis, etnografinis Pakalninkų kaimas, Žuklių piliakalnis, Lausgenių ir Drabužininkų pilkapiai, Nikronių, Perkūno mitologiniai akmenys, Strėvos bei Verknės upės, botaninės bei biologinės vertybės.